Kai buvo pastatyta pradinė mokykla dabar vidurinės mokyklos pastatas — B. Ar buvote įsimylėjęs jau gyvendamas vienuolyne ir jeigu taip, kaip su tuo susitvarkėte? Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Taip ga­lė­tų su­dyg­ti šis tas ge­ro, iš­aug­ti ir duo­ti vai­sių, kad iš­aug­tų to­kie žmo­nės, ku­rie neš­tų nau­dą ir džiaugs­mą vi­sai ša­liai. Supratau, kad nesu tiesiog žmogus kaip visi: turiu talentų, kurių neturi kiti, ir neturiu to, ką matau kituose.

Tada aš, nors ir galbūt neturėdamas tos kvalifikacijos, einu ir kalbu, kaip sugebu geriausiai. Tikrai nesiveržiu ir nemanau, jog eiti į televiziją yra tikrasis mano pašaukimas, bet suprasdamas, kad kažkam reikia atstovauti Bažnyčiai, stengiuosi tas skyles užkamšyti. Kitaip tariant, nebėgu nuo atsakomybės.

Stebėdamas savo gyvenimą ir kunigus Lietuvoje, gal galėtumėte įvardyti, kas yra mirtiniausias nuodas kunigystės kelyje ar didžiausias pavojus? Tenka bendrauti su daugybe kunigų, kadangi važinėju į įvairiose parapijose rengiamas rekolekcijas, atlaidus, susitikimus. Todėl tenka iš širdies pasikalbėti su kunigais. Aš asmeniškai matau vieną labai ryškią tendenciją, kad išdavęs savo pašaukimą kunigas ar vienuolis tampa pačiu nelaimingiausiu žmogumi šioje žemėje.

Kiekvienas, kuris renkasi vienuolio ar kunigo kelią, privalo į tai atsižvelgti. Ką turite omenyje? Juk kalbate apie žmones, kurie ir toliau atlieka savo tiesiogines pareigas… Pavyzdžiui, kunigas, ypač kaimo vietovėje, dažnai yra išbandomas vienišumu. Todėl reikia jau iš anksto numatyti, kad kunigo kelias bus, deja, paženklintas vienatvės. Pasirinkus kunigystę dėmesį reikės skirti bendruomenei, o ne sau.

Tai reiškia, kad nesi vienišas, nes turi aplink save bendruomenę.

Duomenų apsauga

Išbandymų metu daugelis kunigų net nepastebi, kaip pradeda aiškinti, jog yra toks pat žmogus kaip visi, tuo pateisindamas savo silpnybes, pavyzdžiui, girtavimą su parapijiečiais.

Tačiau jis nėra paprastas žmogus, bet atstovauja visai Bažnyčios bendruomenei ir Jėzaus Evangelijai — visam idealui, kurio žmogus siekia. Kad ir koks artimas ar geras būtum, žmonės nežiūri į tave kaip tiesiog į Pijų, bet kaip į kunigą Pijų. Jeigu girtas voliosiesi su kitais girtuokliais patvoryje, visur bus tik kaimo girtuokliai, o tu būsi kunigas Pijus girtuoklis.

Taip kunigas pradeda griauti ne tik savo pašaukimą, bet ir visos Bažnyčios įvaizdį bei kompromituoti evangelines vertybes. Taigi šito niekad nevalia pamesti iš savo akiračio. Taip pat gyvenime vadovaujuosi devizu, kad reikia daryti darbus arba gerai, arba nedaryti iš viso. Šiandien, kai aplink tiek dviprasmybių, žmonės labiausiai trokšta tiesos. Kai viskas taip reliatyvu, žmogus it vandens trokšta to, kas būtų tikra. Taip galima labai greitai nuvilti ir atstumti žmogų.

Barackas Obama savo autobiografijoje vejasi tėvo šešėlį ir ieško kelių į save knygos ištrauka LRT. Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją, rašoma pranešime žiniasklaidai. Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė aisiais, pratarmėje.

Deja, nors ir labai stengiuosi, dažnai pats nesugebu laikytis šio principo, nes kunigų poreikis didžiulis. Šiuo metu sėdžiu ant trijų kėdžių: pirmiausiai esu kunigas dominikonas, tačiau tuo pat metu dirbu statybininku ir akademiku. Matydamas, kaip puiki XVII a. Negaliu to atsisakyti, nes mūsų brolijoje daugiau nėra kam tuo užsiimti. Nors ir prašau pasauliečių būti komandos nariais, tačiau noriu nenoriu privalau būti lyderis. Taip pat sėdžiu ir ant trečios kėdės — dėstau Vilniaus kunigų seminarijoje.

Būti kunigas, statybininkas ir akademikas vienu metu — sunkiai suderinami dalykai, dėl ko labai kenčiu. Tai yra šių dienų liga, bet stengiuosi kiek galėdamas daryti visa tai kokybiškai. Tikiuosi, kad laikui bėgant pavyks realizuoti savo troškimą daryti gerai arba išvis nieko.

Viena iš populiariausių su Bažnyčia susijusių temų yra celibato klausimas, visada sukeliantis karštas žmonių diskusijas. Ar buvote įsimylėjęs jau gyvendamas vienuolyne ir jeigu taip, kaip su tuo susitvarkėte?

Ir apskritai, kaip apibrėžtumėte kunigo santykį su moterimis bei celibato prasmę? Kaip tu gali įsimylėti, atsipeikėk!

Nuodėmė yra savintis žmogų, kurį įsimylėjai. Įsimylėjimo jausmas išties kyla mums visiškai nežinant kaip. Jeigu koks nors nuostabus žmogus atsirado mano širdyje, aš tiesiog linkiu jam laimės, kasdien už jį meldžiuosi ir nesisavinu.

Šita taisyklė galioja kiekvienam įžadus jau davusiam žmogui. Vyras ir žmona vienas kitam lygiai skauda bendrus nasrus kam susisiekti pat duoda ištikimybės įžadą. Aš, būdamas vienuolis, nuo vedusio vyro skiriuosi tik tiek, kad jis šeimoje gyvena seksualinį gyvenimą, o aš tą seksualinę energiją nukreipiu kita linkme, kad atlikčiau darbus, kuriems esu pašauktas.

Lygiai taip pat šeimos vyras, netikėtai įsimylėjęs kitą moterį, turi nekišti prie jos nagų, paprasčiausiai nesisavinti to žmogaus. Antra, meilė nėra vien tik jausmas, kada paširdžiuose plazda drugeliai. Meilė visų pirma yra apsisprendimas. Apsisprendžiant kitą žmogų gerbti ir neapleisti iki pat mirties, tos emocijos ir jausmai yra tik krapai, kuriais pabarstome šaltibarščius, patiekdami juos ant stalo. Tie žali krapai nesudaro sriubos esmės, o yra tik gražus ir skoningas papildymas.

Šiuo atveju apsisprendimas ir ištikimybės kitam žmogui priesaika yra meilės pagrindas. Jausmai ateina ir praeina, todėl mes, būdami išmintingi žmonės, suprantame, jog negalime vien jais vadovautis.

Remiantis jausmais atsitinka tragedija, nes po poros metų žmonės sako, kad nebemyli savo žmonos ar vyro. Tuo tarpu celibatas yra Bažnyčios, kaip bendruomenės, vidinis susitarimas, ir jokiu būdu ne tikėjimo dalykas. Celibatas yra pasižadėjimas vardan aukštesnių dalykų. Šiuo atveju man, kaip vienuoliui, visiškai nesvarbu, jei Bažnyčia nuspręstų naikinti celibatą ir leisti kunigams bei vyskupams kurti šeimą, nes vienuolis duoda skaistybės įžadą ir renkasi kitokį kelią.

Žinoma, kad ir įsimylėjimų buvo, ir paširdžius skaudėjo, bet suprasdavau, kad jau pasirinkau savo gyvenimo kelią, todėl turiu laikytis atokiai nuo tos moters.

praktika skausmas peties sąnario

Minėjote išsibarstymą, daugybę įsipareigojimų, kurie Jus lydi ir yra šių dienų liga. Norisi paklausti apie laisvalaikį ir tuos dalykus, kurie padeda atsigauti po intensyvios darbotvarkės. Kas Jums padeda neperdegti ir atlaikyti ilgas distancijas? Atrodo keista ir nesuprantama, bet, deja, šių dienų vienuolis irgi yra išsibarstęs.

Kartkartėmis ištiktas šoko pagaunu save, jog man reikia kažkur užsidaryti, kad galėčiau viską vėl susidėlioti į lentynėles, nors jau gyvenu vienuolyne. Pagaunu save, kad turiu užsidaryti kažkur vienuolyne, bet juk aš jau gyvenu jame! Tada sąžinė ir artimo meilė neleidžia stovėti nuošalyje ir rūpintis tik savimi. Žinoma, čia iškart kyla pavojus, kad, neturint savo širdyje ramybės, tai būtinai prasiveržia į paviršių irzlumu, piktumu, nekantrumu ir nepasitenkinimu kito žmogaus silpnybėms.

Ypač šių dienų žmogus ir vienuolis privalo griežtai ir be jokių kompromisų suimti save į rankas, nes taip riedėdamas į pakalnę greitai pradės nebe statyti, o griauti. Pavyzdžiui, pas mane ateina žmogus pasiguosti, o aš sėdžiu, žiūriu į laikrodį ir kažko nervinuosi.

Pagaunu save pykstant, kad žmogus su savo istorija gaišina mano laiką, o atsipeikėjęs suprantu, jog mano pašaukimas juk ir yra išklausyti tą žmogų bei vidine ramybe paliudyti Dievo meilę. Todėl stengiuosi laikytis darbotvarkės ir, kai ateina laikas maldai, žūtbūt joje dalyvauti, nes tai nepaprastai svarbu norint išlaikyti pusiausvyrą.

Maldos momentai yra kaip inkarai, padedantys atlaikyti kasdienybės bangas, kad jos nenuneštų mano laivo į atvirą jūrą laikikliai ir alkūnės skausmas nepaskandintų.

Vienuolinio gyvenimo regula — bendruomeninė malda, pietūs, bendri mąstymai ir meditacija, galų gale rekreacija — yra maži mane palaikantys inkarai. Tai yra privalomas minimumas. O kai pastebiu, kad jau prieinu pavojingą ribą, stengiuosi viską mesti ir arba važiuoti į rekolekcijas, kur užsidarau vienumoje ir su dvasiniu vadovu grąžinu dalykus į savo vietas, arba tiesiog išvažiuoti į gamtą. Liepojoje turime vienuolyną, o šis kurortinis miestas ant jūros kranto žiemą būna visiškai tuščias.

Ten eidamas pajūriu penkis kilometrus nesutinku nė vieno žmogaus. Taip būdamas gamtoje po truputį atsigaunu. Galų gale pati primityviausia priemonė yra sportas. Mes su draugais juokaujame, kad kai pradeda imti nervas iš nieko, iš oro, kai net pats nesupranti, kodėl, tai yra ženklas, kad pats laikas važiuoti į sporto salę ir užsidėjus ant krūtinės kg gerai padirbėti.

Ar turite kokią nors didelę svajonę ateičiai? Visokių pasvajojimų yra, skauda bendrus nasrus kam susisiekti, parašyti knygą. Kazimiero tėvai - Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis ir Austrijos kunigaikštytė Elzbieta Habsburgaitė, o dėdė Vladislovas - Lenkijos karalius, žuvęs popiežiaus Eugenijaus IV paskelbtame kryžiaus žygyje prieš turkus Varnos kautynėse, laikomas lenkų karžygiu ir šventuoju.

Senekai-'Mąstymas' m. Juk apgauna visa, kas užgriūva nesitikint. Todėl niekada nenusivilsiu' m. Tik va, idėja gera — su mobiliaku ieškoti vandens, kur šulinį kasti — kad būtų kur vaikus sumesti O ar negalėtų jie padėti surasti žmogų? Sitas metodas nera patikimas Ką manote apie įvairias privilegijas valdžiai?

Kačių ir šunų dantų problemos - Žvėryno veterinarijos gydykla

Jisai tarė jam: -Žmogau, kas gi padarė ma ne dalytoju? Jisai atsigręžė į mokinius ir tarė: m. Jis nu÷jo pas kitą ir tar÷ jam: Mano ponas kviečia tave. Tasai tar÷ jam: Mano draugas veda, ir aš pats rengiu puotą: aš negal÷siu ateiti.

Aš atsisakau vaišių. Tasai tar÷: Aš pirkau ūkį ir vykstu ten rinkti nuomos: aš negal÷siu ateiti. Aš atsiprašau. Tarnas sugrįžęs tar÷ šeimininkui: Tavo kviestiniai atsisak÷ vaišių. Šeimininkas tar÷ tarnui: Eik į kelią; atveski pasivaišinti tuos, kuriuos sutiksi. Prekeiviai ir pirkliai ne[įžengs] į mano T÷vo valdas. To, ką darys tavo dešinioji ranka, tegul tavo kairioji nežino m. Mykolas ištremia jį atgal į pragarą.

Tesudraudžia jį Dievas, nuolankiai meldžiame, o tu, dangaus galybių Kunigaikšti, Šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje slankioja, tykodamos sielų pražudyti, Dievo galybe nugramzdink į pragarą. Šitokią maldą sukūrė ir nurodė kalbėti po skaitytinių šv. Tų metų spalio tryliktą dieną popiežius, apsuptas kardinolų, staigiai parkrito be gyvybės ženklų. Atsigavęs jis pasakojo regėjęs viziją, kurioje Šėtonas puola Bažnyčią, tačiau pasirodęs šv. Laisvė visada išplėšiama iš vyriausybės letenų Ir ta laime - nelaime.

Reikia mokytis dieviškų ir žmogiškų, praėjusių ir būsimų, laikinų ir amžinų dalykų. Reikia visko mokytis apie laiką, kiek daug klausimų kyla vien dėl jo.

Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus.

Pirmiausia, ar jis yra kažkas savaime? Antra, ar kas skauda bendrus nasrus kam susisiekti buvo prieš atsirandant laikui ir ar gali kas nors egzistuoti be laiko? Ar jis prasidėjo kartu su pasauliu, ar jau prieš atsirandant pasauliui, nes jeigu kažkas buvo, tai buvo ir laikas' m. Kauno marsutai 3-nuo ligonines iki ligonines nuo ligonines-iki ligonines nuo ligonines iki ligonines ir Tikriausiai toks ir liks jis, Kol jo gyvąja dalele esi- Tai tamsią dieną Keičia saulės blyksnis, Tai vėl sutrikęs neria debesin O tos giedros O tos ramybės būklės Jau vis dažniau mes dairomės kely Gyvenimas - tai didelis stebuklas, Kurį suvokt ne visada gali Kas kartą tenka Sau mažiau palikti, Save kitam - lyg skolą - atiduot Ir spręsti šią būties nelengvą lygtį, Nors dar toli, labai toli ruduo Toksai gyvenimas Toksai, ir nieko tragiško Tiesa, galbūt visa žmogaus gama: Ieškodamas Erdvės aukščiausio taško Kažkam esi šviesa ir šiluma Tik vanduo, platus vanduo ir sroveles jame i visas puses Tarsi per smegenis kazkas leistu [silpna] elektros srove, o ekrane piestu jos pratekejimo kelius O gal galima butu tokia bausme nusikalteliams pritaikyti, - elektros srove sunakinti nereikalingas neuronu jungtis ir taip juos "pagerinti"?

Ir kelio jau nepamenu, ir negirdžiu širdies. Surinkt, sudėt negalima pabirusių dienų Į savo žvaigždę tolimą apgraibomis einu.

Taip pasikeitė! Lik sveikas. Visi esarne daugiaveidžiai. Kartais pasirodysime saikingi ir rimti, kartais — išlaidūs ir tušti. Keičiame kaukę, užsidėdami visai priešingą negu ta, kurią nusiėmėme. Taigi pareikalauk iš savęs, kad iki mirties būtum toks, koks ketinai būti iš pradžių. Stenkis, kad tave girtų ar bent atpažintų. Turėjo tobulą sielą, pasiekusią viršūnę, virš kurios nieko nėra, išskyrus dievo dvasią, kurios dalelė įsiliejo į šią mirtingą širdį.

O ji niekuomet nebūna labiau dieviška, kaip tada, kai mąsto apie savo mirtingumą ir žino, jog žmogus gimė tam, kad baigtų gyvenimą, jog kūnas yra ne namai, o laikinas prieglobstis, kurį reikia palikti, kai pamatai, kad esi našta šeimininkui. Aš taip pasakysiu, mielas Lucilijau: svarbiausias įrodymas, kad siela ateina iš aukščiau, yra tas, jog savo būstą ji laiko menku ir ankštu, jog nebijo iš jo išeiti.

Pašnekesys duoda daugiausia naudos, nes pasiekia sielą pamažu. Miniai skaitomi iš anksto paruošti ir išpūsti samprotavimai kelia daug triukšmo, bet jie nebūna nuoširdūs.

  1. Bendri straipsniaiGyvūnų priežiūraKačių savininkamsŠunų savininkams Kačių ir šunų dantų problemos Dantų ligos gyvūnams, kaip ir žmonėms, gali kelti rimtų problemų.
  2. Silpnumas ir skausmas raumenų ir sąnarių
  3. Barackas Obama savo autobiografijoje vejasi tėvo šešėlį ir ieško kelių į save - LRT
  4. Po baras skauda sąnarius
  5. Ne­liu­dyk me­la­gin­gai prieš sa­vo ar­ti­mą

Filosofija yra geras patarimas, o patarimo niekas neduoda pakeltu balsu. Kai norima padrąsinti abejojantį, kartais reikia naudotis ir tais, sakyčiau, minios sambūriais. Tačiau, kai siekiama ne sužadinti norą mokytis, bet paskatinti mokytis iš esmės, pereinama prie tylesnių žodžių.

Jie lengviau įeina ir užsilaiko, jų ir reikia nedaug, bet veiksmingų. Juos reikia sėti kaip sėklas, kurios, nors ir visai smulkutės, radusios tinkamą dirvą, išugdo savo jėgas: mažas grūdelis dideliu medžiu užauga.

Tą patį daro protingi pamokymai. Iš pirmo žvilgsnio jie toli nesiekia, tačiau pamažu išsikeroja. Nors ir keletą žodžių teištariama, bet, jeigu jie įkrinta giliai į širdį, stiprėja ir tarpsta. Kartoju, pamokymų dalia tokia pati, kaip ir sėklų: ir nedideli būdami, jie daug padaro. Tik reikia, kaip sakiau, kad jie patektų ir įsiskverbtų į tinkamą sielą. Savo ruožtu ji pati duos vaisių ir grąžins daugiau negu gavo. Lik sveikas': m. Nė vieno negerbiu, nė vieno nelaikau gėriu, nes jie duoda pinigų.

Tai — parsiduodantys menai, naudingi tol, kol puošia protą ir netrukdo jam veržtis į priekį. Jais reikia domėtis tol, kol protas negali nuveikti nieko didesnio; jie — mūsų mokymosi priemonė, bet dar ne pats darbas. Pats matai, kodėl jie pavadinti laisvaisiais — todėl, kad verti laisvo žmogaus.

Tačiau tik vienas mokslas yra iš tiesų laisvas, nes daro žmogų laisvą. Tai — išminties mokslas, kilnus, skauda bendrus nasrus kam susisiekti, didžiadvasiškas. Visa kita yra menka ir vaikiška. Ar tu tiki kad tuose moksluose ir menuose esama gėrio, juk matai, jog juos skelbia begėdiškiausi ir šlykščiausi žmonės?

Ne mokytis jų turime, bet suprasti juos. Kai kas manė, jog reikia tyrinėti, ar laisvieji menai daro žmogų dorą.

Moj aš zara važiúosiu Armoniškėn šlúotų ri̇̀štgálvą ri̇̀šti [kočėlù] labai rūpintis: Kam tu riši galvą apie kitus, kacia tu savęs paisyk. Apie jus daugiausia ri̇̀ša galvẽlę motyna. Nerišk kočėlu galvos dėl tokių glupstvųrankàs ri̇̀šti tuokti: Rankas riša, žiedus mainoantri̇̀šti, añtriša, -oaprišti: Ančri̇̀šo vaikiukuon skarikę, tas plėša žemė[n], nenora. Su skepeta antsiri̇̀šk.

Jie šito net nežada ir net neapsimeta, jog sugeba tai daryti. Gramatikui rūpi kalba, o jeigu jis nori plačiau nuklysti —istorija. Paskutinioji jo riba yra eilės. Kas iš jų nutiesia kelią į dorybę? Skiemenų aiškinimas, žodžių parinkimas, dramų įsiminimas, eilėdaros ir jos normų išmokimas? Kas iš jų pašalina baimę, išveja godumą, pažaboja gašlumą? Pereikime prie geometrijos ir muzikos: čia nerasi nieko, kas draustų bijoti, draustų geisti. Juk ki­ti dar­bai ir ver­slai, tie­są sa­kant, ne­va­di­na­mi šven­tais veiks­mais, jei žmo­gus pir­miau ne­bu­vo šven­tas.

Tuo tar­pu šiuo at­ve­ju tu­ri bū­ti at­lik­tas toks dar­bas, ku­riuo pats žmo­gus tap­tų šven­tas, ir tas dar­bas įvyks­ta kaip gir­dė­jo­me tik per Die­vo žo­dį, to­dėl ir bu­vo įsteig­tos bei pa­skir­tos vie­tos, lai­kas, as­me­nys ir vi­sos iš­ori­nės pa­mal­dos, kad tai ga­lė­tų vyk­ti ir vie­šai.

traumos alkūnės sąnario bokso

Da­bar, tu­rė­da­mi Die­vo žo­dį, vis dėl­to ne­at­si­sa­ko­me to­kio pik­tnau­džia­vi­mo, iš­klau­so­me pa­moks­lo ir per­spė­ji­mų, bet pri­ima­me tai ne­rim­tai ir ne­rū­pes­tin­gai. To­dėl pri­va­lai Die­vo žo­dį vi­suo­met tu­rė­ti šir­dy­je, lū­po­se ir au­sy­se. O kai šir­dis dy­ka ir Die­vo žo­dis ne­skam­ba, vel­nias įsė­li­na ir pri­da­ro ža­los grei­čiau, ne­gu jį spė­si pa­ma­ty­ti.

Ket­vir­tas įsa­ky­mas Iki šiol mes mo­kė­me pir­mų tri­jų įsa­ky­mų, nu­kreip­tų į Die­vą. Pir­ma, kad vi­sa šir­di­mi rei­kia Juo pa­si­ti­kė­ti, Jo bi­jo­ti ir my­lė­ti vi­są gy­ve­ni­mą.

An­tra, kad ne­ga­li­ma Jo šven­to var­do pik­tnau­do­ti me­lui ar ko­kiai ki­tai pik­ty­bei, bet rei­kia tar­ti jį Die­vo šlo­vi­ni­mui, sa­vo ar­ti­mo bei pa­ties nau­dai ir iš­ga­ny­mui.

Tre­čia, per šven­tes ir po­il­sio me­tą rei­kia stro­piai mo­ky­tis Die­vo žo­džio ir į jį gi­lin­tis, kad vi­sa mū­sų veik­la ir gy­ve­ni­mas vyk­tų pa­gal jį. Da­bar ei­na ki­ti sep­ty­ni įsa­ky­mai, su­si­ję su mū­sų ar­ti­mu, iš ku­rių pir­mas ir aukš­čiau­sias yra šis: Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną. Mat bro­lius, se­se­ris ir ar­ti­mą ap­skri­tai Jis lie­pia tik my­lė­ti, tad tė­vą ir mo­ti­ną iš­ski­ria iš vi­sų ki­tų as­me­nų že­mė­je ir pa­so­di­na ša­lia sa­vęs.

Mat ką rei­kia iš šir­dies gerb­ti, tą iš tie­sų rei­kia di­džiai ir aukš­tai ver­tin­ti. Dėl sa­vo kei­ti­mo­si ar ne­ga­la­vi­mų jie ne­pra­ran­da šios gar­bės. To­dėl rei­kia ver­tin­ti ne as­me­nis, ko­kie jie yra, bet Die­vo va­lią, ku­ri taip ski­ria ir nu­sta­to. Nors šiaip mes Die­vo aky­se vi­si ly­gūs, tar­pu­sa­vy­je ne­ga­li­me iš­si­vers­ti be to­kios ne­ly­gy­bės ir tvar­kos skir­tu­mų, to­dėl ir Die­vo liep­ta jų lai­ky­tis, kad tu ma­nęs klau­sy­tum kaip sa­vo tė­vo, o aš bū­čiau vir­šes­nis.

Mat tas, ku­ris ži­no, ko­kią vie­tą jie tu­ri už­im­ti Jo šir­dy­je, ne­leis jiems kęs­ti skur­do ir ba­do, bet, pa­gar­biai virš ir ša­lia sa­vęs pa­si­so­di­nęs, da­ly­sis tuo, ką tu­ri ir ką iš­ga­li. Mat jei jis bū­tų lai­ko­mas to­kiu, tai kiek­vie­nas iš to bū­tų ga­lė­jęs su­pras­ti, kad pa­gal šiuos žo­džius gy­ve­nę žmo­nės taip pat tu­rė­jo bū­ti šven­ti.

Mat Jis pa­kan­ka­mai daug mo­ko, ką rei­kia skauda bendrus nasrus kam susisiekti, no­rint at­lik­ti tei­sin­gus, ge­rus dar­bus, ir tai liep­da­mas liu­di­ja, kad jie Jam pa­tin­ka. Ta­čiau Die­vo įsa­ky­mas bu­vo paketėliai skauda nuo sąnarių aukš­ti­na­mas, o apei­na­mas ar­ba grei­tai pa­mirš­ta­mas, tad vai­kas ne­ga­lė­jo min­ti­mis jo ap­rėp­ti ir kar­tą iš­gir­dęs, ką mes iš­klo­jo­me, tik iš­si­žio­jo, nė­syk Die­vui gar­bės ne­ati­da­vęs.

Net jei jis bus va­di­na­mas men­kiau­siu ir nie­kin­giau­siu, vis tiek lai­kyk jį di­de­liu ir bran­giu ne dėl mū­sų pa­čių oru­mo, bet dėl to, kad jis ap­tai­sy­tas bran­ge­ny­be ir šven­te­ny­be, bū­tent Die­vo žo­džiu ir įsa­ky­mu, ir taip gy­vuo­ja.

Rišti reikšmė

O kad nie­kas tuo ne­ti­ki, tai var­gas ir grau­di pa­sau­lio ak­lys­tė; taip vel­nias mus už­bū­rė ne­tik­ru šven­tu­mu ir sa­vo pa­čių at­lik­tų dar­bų iš­ori­niu spin­de­siu. Ta­da ir tė­vai na­muo­se pa­tir­tų dau­giau džiaugs­mo, mei­lės, drau­gys­tės bei san­tar­vės, ir vai­kai lai­mė­tų vi­są tė­vų mei­lę. Taip ir tė­vai daž­niau­siai pa­tys nie­ko ne­ga­li, nes vie­nas kvai­lys auk­lė­ja ki­tą; kaip jie gy­ve­no, taip ir jų vai­kai gy­ve­na.

Jei ne­tu­rė­tu­me nei tė­vo, nei mo­ti­nos, dėl šio įsa­ky­mo tu­rė­tu­me no­rė­ti, kad Die­vas pa­kiš­tų mums me­dį ir ak­me­nį, ku­riuos ga­lė­tu­me va­din­ti tė­vu ir mo­ti­na. Tad ar ne daug la­biau tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad Jis mums da­vė gy­vus tė­vus, idant ga­lė­tu­me jiems ro­dy­ti gar­bę ir klus­nu­mą, nes ži­no­me, kad ši­tai ma­lo­nu aukš­ta­jai Di­de­ny­bei bei vi­siems an­ge­lams ir pyk­do vi­sus vel­nius, be to, tai di­džiau­sias dar­bas, ku­rį ga­li­me at­lik­ti gre­ta di­džio­sios Die­vo tar­nys­tės, apie ku­rią kal­ba­ma anks­tes­niuo­se įsa­ky­muo­se, tad iš­mal­dos da­vi­mas ir vi­si ki­ti dar­bai ar­ti­mui šiam dar­bui vis dėl­to ne­pri­lygs­ta.

Mat Die­vas tė­vų luo­mą pa­dė­jo pa­čia­me vir­šu­je, net sa­ve pa­va­duo­ti že­mė­je skauda bendrus nasrus kam susisiekti. To­kia Die­vo va­lia ir no­ras mums tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mas pa­grin­das ir pa­ska­ta no­ro­mis ir džiu­giai da­ry­ti, ką ga­li­me. Ly­giai taip el­gia­mės ir su sa­vo tė­vais; ir nė­ra nė vie­no vai­ko, ku­ris tai su­pras­tų ir ap­mąs­ty­tų, jei jam ne­pa­de­da Šven­to­ji Dva­sia.

Kas ma­to tai ir ap­mąs­to, tas nė ne­ra­gi­na­mas tė­vams pa­gar­bą ro­dys ir ne­šios juos ant ran­kų, nes per juos Die­vas pa­da­rė jam vi­sa, kas ge­ra. Ir nors ki­tuo­se ir­gi esa­ma pa­ža­dų, nė vie­na­me jie nė­ra to­kie aiš­kūs ir ne­dvip­ras­miš­ki. O jei šio ne­no­ri klau­sy­ti, tai klau­syk tos, nuo ku­rios žmo­nės ko­jas pa­tie­sia, t.

Mat la­bai re­tai at­si­tin­ka, kad to­kie ne­nau­dė­liai mir­tų at­ėjus lai­kui ir sa­vo mir­ti­mi. Ta­čiau die­vo­bai­min­gie­ji ir klus­nie­ji yra pa­lai­min­ti, to­dėl jie il­gai ir ra­miai gy­ve­na ir ma­to, kaip sa­ky­ta, sa­vo vai­kų vai­kus iki tre­čios ir ket­vir­tos kar­tos.

Mat nie­kas ne­ti­ki, kad šis įsa­ky­mas toks bū­ti­nas, nes vis dėl­to iki šiol, prie po­pie­žiaus val­džios, ne­bu­vo jo nei pai­so­ma, nei mo­ko­ma.

artrozė jungtys atsiliepimai kaina

Tai pa­pras­ti ir leng­vai su­pran­ta­mi žo­džiai, kiek­vie­nas ma­no ir taip juos jau mo­kąs, to­dėl jie leng­va­bū­diš­kai apei­na­mi ir spok­so­ma į ką nors ki­ta, ne­ma­to­ma ir ne­ti­ki­ma, kad Die­vas taip smar­kiai pyks­ta, kai jie ne­vyk­do­mi, ir kad jie pa­da­ro­mi to­kiais ver­tin­gais, Die­vui ma­lo­niais dar­bais, kai jų lai­ko­ma­si.

Mat nuo tė­vų vy­res­ny­bės pra­si­de­da ir iš­plin­ta vi­sos ki­tos. Juk jei tė­vas vie­nas ne­pa­jė­gia iš­auk­lė­ti sa­vo vai­ko, jis ima mo­ky­to­ją jam mo­ky­ti; jei šis per sil­pnas, tai į pa­gal­bą tė­vas kvie­čia­si drau­gus ir kai­my­nus; jei ski­ria­si su gy­ve­ni­mu, tai pa­ti­ki ir metodai gydant osteochondrozę liaudies gynimo priemones val­džią bei na­mų prie­žiū­rą ki­tiems, tam pa­skir­tiems.

To­liau jo tu­ri klau­sy­ti sam­di­niai, tar­nai ir tar­nai­tės, idant bū­tų pri­žiū­ri­mi na­mai, tai­gi vi­si tie, ku­rie po­nais va­di­na­mi, at­sto­ja tė­vus ir iš jų tu­ri per­im­ti jė­gą ir ga­lią val­dy­ti. An­tai nuo se­no ro­mė­nai ir ki­tos tau­tos po­nus bei po­nias na­muo­se va­di­no pa­tres et mat­res fa­mi­liae, tai­gi na­mų tė­vais ir mo­ti­no­mis.

Taip­gi ir sa­vo ša­lies ku­ni­gaikš­čius bei val­do­vus jie va­di­no pa­tres pa­triae, t. To­dėl tar­nai ir tar­nai­tės te­si­sten­gia ne tik klau­sy­ti sa­vo po­nų ir po­nių, bet ir gerb­ti juos kaip sa­vo tė­vus ir mo­ti­nas ir da­ry­ti vi­sa, ką ži­no šei­mi­nin­kus iš jų no­rint, ir ne per prie­var­tą ar su ne­pa­si­ten­ki­ni­mu, bet no­ro­mis ir džiu­giai dėl ankš­čiau mi­nė­tos prie­žas­ties, kad tai Die­vo įsa­ky­mas, Jam ma­lo­nes­nis už vi­sus ki­tus dar­bus; už tai jie tu­rė­tų dar ir pri­mo­kė­ti bei džiaug­tis ga­lį gau­ti po­nus ir po­nias, idant tu­rė­tų to­kią ty­rą są­ži­nę, ir ži­no­ti, kaip rei­kia jiems at­lik­ti tei­sin­gus, auk­si­nius dar­bus, iki tol už­mirš­tus ir nie­kin­tus; vie­toj to kiek­vie­nas vel­nio var­du bė­go į vie­nuo­ly­nus, į šven­tas vie­tas ir at­lai­dus — sa­vo ne­nau­dai ir su ne­ra­mia są­ži­ne.

Ar­gi ne pui­ku ži­no­ti ir ga­lė­ti pa­sa­ky­ti, at­lie­kant sa­vo kas­die­nius na­mų dar­bus, kad tai ge­riau už vi­sų vie­nuo­lių šven­tu­mą ir griež­tą gy­ve­ni­mą?

Kaip ga­li no­rė­ti bū­ti dar lai­min­ges­nis ar­ba dar šven­čiau gy­ven­ti, kai kal­ba­ma apie dar­bus! Jei ne, tai iš Die­vo su­si­lauk­si tik rūs­ty­bės ir ne­ma­lo­nės, šir­dy­je ne­tu­rė­si ra­my­bės, ga­liau­siai pri­spaus var­gas ir ne­lai­mės. To­dėl te­pa­mąs­to kiek­vie­nas, no­rin­tis bū­ti pa­mo­ky­tas, kad Die­vas ne­juo­kau­ja, ir te­ži­no, kad Die­vas su ta­vi­mi kal­ba ir rei­ka­lau­ja klus­nu­mo. Jei Jo klau­sai, tai esi my­li­mas vai­kas; bet jei nie­ki­ni, tai pri­imk kaip at­pil­dą gė­dą, var­gą ir šird­gė­lą.

Skauda bendrus nasrus kam susisiekti šiuo at­ve­ju esa­ma ne vie­no ke­lių žmo­nių tė­vo, bet tė­vo tie­kos žmo­nių, kiek jam pri­klau­so gy­ven­to­jų, pi­lie­čių ar val­di­nių, nes Die­vas duo­da mums ir ap­rū­pi­na mus per vy­res­ny­bės as­me­nis, kaip per mū­sų tė­vus, val­giu, pa­sto­ge ir gal­vi­jais, glo­ba ir sau­gu­mu.